Kartais karjeros vizija ir profesiniai tikslai paaiškėja tik ėmus žengti savo pasirinktu keliu.
Taip nutiko ir man: kai supratau, jog pasirinkau tinkamą kryptį, tai įkvėpė siekti dar daugiau. Visada išnaudojau visas man pasitaikiusias galimybes – žinojau, kad kiekviena pažintis, pokalbis ar naujos žinios pravers ateityje. Šiame kelyje didžiausias turtas – šalia esantys žmonės, kurie įkvepia ir padeda žengti tolyn net sunkiausią akimirką.
Besimokydama paskutinėse mokyklos klasėse neturėjau aiškaus atsakymo, ką veiksiu vėliau. Aplinkiniai buvo įsitikinę, kad studijos yra vienintelis kelias, todėl, įkalbėta draugės, pasirinkau siekti slaugytojos profesijos. Mano mama, pati dirbanti šį darbą, mane atkalbinėjo: esą, profesija neprestižinė, darbas sunkus, o atlygis – menkas. Nepaisydama jos nuogąstavimų, įstojau į Kauno kolegiją.
Mokytis sekėsi gerai. Net nesistengdama gauti gerus pažymius, kolegiją baigiau su pagyrimu, apie kurį sužinojau tik diplomo įteikimo akimirką. Matyt, padėjo tai, kad visada buvau atsakinga studentė, šalia kertinių studijų dalykų besimokanti užsienio kalbos ir norinti ateityje dirbti užsienyje.
Vis dėlto, svajonė kurti karjerą svetur žlugo dėl asmeninių priežasčių ir, baigusi kolegiją, atsidūriau tarsi vakuume. Kadangi reikėjo kažko imtis, pradėjau dirbti dializių skyriuje Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose. Pradžioje šis sunkus darbas buvo labai įdomus – lavinantis tiek praktinius įgūdžius, tiek asmenines savybes. Galėčiau tai pavadinti geriausia profesine mokykla, kurioje įgijau nepakeičiamos patirties ir sutikau mano vertybes formavusius žmones.
Kurį laiką praleidusi dializių skyriuje, perpratau procedūros atlikimo specifiką ir pajutau, kad nebetobulėju. Žinojau, kad man reikia naujų iššūkių. Sugrįžau į akademinį pasaulį, šįkart pasirinkusi slaugos bakalauro studijas universitete. Nepaisant pasiryžimo toliau mokytis, aiškios profesinės vizijos neturėjau ir tada – žinojau tik tai, kad baigusi bakalauro studijas tikrai sieksiu magistro laipsnio. Pastaroji ambicija buvo sėkmingai įgyvendinta, kadangi po bakalauro studijų baigiau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) visuomenės sveikatos vadybos magistrantūrą.
Metai universitete buvo vieni intensyviausių gyvenime. Kad galėčiau pragyventi, toliau dirbau slaugytoja dializių skyriuje, tačiau tuo pat metu mezgėsi ir itin svarbūs asmeniniai ryšiai. Gyvendama dideliu tempu, susiradau draugų ir ambicingų kolegų, o praktines žinias papildė ir teorinės – išnaudojau visas galimybes tobulėti, nes žinojau, kad tai pravers ateityje. Pamažu ėmiau aiškiau suprasti savo karjeros viziją ir kryptingai dirbau, jog ją išpildyčiau.
Ir neklydau – vos po keturių mėnesių nuo studijų baigimo sulaukiau pasiūlymo kandidatuoti į šalies vadovės slaugai pareigas tarptautinėje bendrovėje. Tai viršijo mano lūkesčius, bet, kita vertus, sutapo su tuo, kaip įsivaizdavau savo profesinę karjerą.
Didžiausias iššūkis pravėrus „Diaverum“ duris buvo persiorientavimas iš praktinio darbo į vadovaujamą. Viena vertus, turėjau stiprius praktinius įgūdžius ir suvokiau slaugytojos darbo specifiką. Iš kitos pusės, man trūko projektų valdymo, komunikacijos, pokyčių diegimo, lyderystės įgūdžių – to, kas neatsiejama nuo vadovės pozicijos.
Todėl ryžausi antrajam magistro laipsniui, bet šįkart mokslai buvo susiję ne su medicina, o su vadyba. Pasirinkau ISM Vadybos ir ekonomikos universitete mokytis Vadovų magistrantūros (MBA) modulius – taikomąją organizacijų psichologiją ir lyderystę. Sprendimą mokytis priėmiau supratusi, kad tai daryti niekada ne vėlu – ypač kai žinai, jog įgytos žinios padės dar geriau atlikti savo pareigas ir išvengti stagnacijos.
2021 m. suėjo dešimt metų, kai dirbu „Diaverum“ šalies slaugos vadove. Nuo 2013 m. kartu dalyvauju EDTNA/ERCA (Europos dializės ir transplantacijos slaugytojų asociacijos) veikloje. Kompanijos vertybės, jos vidinė kultūra skatina kiekvieno darbuotojo augimą ir tobulėjimą. Dirbdama čia sutikau daugybę ambicingų žmonių, kurie savo pavyzdžiu įkvepia keistis ir siekti daugiau. Kai esi apsuptas asmenybių, keitiesi ir pats – nori įkvėpti, padrąsinti, paraginti kitus.
Todėl labai svarbu turėti tikslą ir kryptingai jo siekti, nesvarbu, ar tai asmeniniai poreikiai, ar karjeros vizija. Iš tiesų žmogus gali labai daug, tačiau galimybėmis pasinaudoja ne visi. Jei šalia patikimi bendražygiai, net ir didžiausios svajonės pasiekiamos ranka. Svarbiausia, kad sunkumai neužgesintų pokyčių kibirkšties – juk jie laikini, tačiau užgrūdina ilgam.