Juk gyvenimas toks nuostabus, ar ne? Norėčiau pradėti tokiais žodžiais, nes jaučiuosi labai laimingas.
Rašau jums iš nuostabios ir ramios vietos. Aš prie Negyvosios jūros, Izraelyje, su vaizdu į kalnus Jordanijoje. Čia visiškai tylu ir ramu. Apgaubtas šios ramybės norėčiau išsamiau papasakoti apie savo kelią. Noriu papasakoti apie tai, kaip inkstų liga sergantis pacientas gali gyventi visavertį gyvenimą.
Tą dieną, kai pradėjau dializes, prisimenu labai aiškiai. Tai buvo 2017 m. balandžio 19 d. Nuėjau į chirurgijos kabinetą. Ten man įstūmė kateterį ir iškart buvo pradėta dializė. Procedūra truko tris valandas. Buvau nelabai kalbus, nes tuo metu dar buvau ligos neigimo stadijoje. Tai nebuvo lengva priimti. Prisimenu, kaip skambinau draugams ir šeimos nariams, norėdamas sužinoti, ar jų kraujo grupė yra suderinama su mano kraujo grupe. Tinkamo donoro neatsirado.
Po dešimties dienų gimė mano sūnus Giljermė. Didžiausia mano gyvenimo meilė buvo čia, mano rankose, sverianti šiek tiek daugiau nei 3 kg. Pamenu, tada pagalvojau: aš noriu gyventi dėl tavęs.
Per tas dešimt dienų man reikėjo suprasti tai, ką turėjau suprasti, – viską. Kaip viskas vyksta. Pradėjau domėtis liga ir dializės procedūra. Tą akimirką nusprendžiau, kad liga nebus stipresnė už mane. Noriu jums atskleisti keturis žingsnius, kuriuos žengiau ir patekau ten, kur esu šiandien: laimingesnis nei bet kada, o kiekviena mano diena yra kaip svajonė.
Pirmas žingsnis – pakeisti netinkamą požiūrį
Mano medicininėje ataskaitoje buvo parašyta, kad netekau 71,4 proc. darbingumo. Mano kūnas po procedūrų būdavo toks pavargęs, kad kitą dieną miegodavau arba ilsėdavausi. Žiūrėjau į veidrodį ir gailėjausi savęs. Man buvo tik 28 metai ir aš maniau, kad daugiau niekada nebedirbsiu ir visą laiką praleisiu pririštas prie aparato.
Pirma mūsų mintis dažnai būna tokia: kaip dabar į mane žiūrės kiti? Šie žodžiai sukasi mūsų galvoje ir verčia mus skųstis viskuo ir visiems aplinkui. Šie žodžiai akimirksniu priverčia mus patikėti, kad niekas niekada mūsų nemylės. Tą akimirką mes prarandame savo savivertę. Tai, mano manymu, yra pirmoji užduotis – pakeisti netinkamą požiūrį. Pradėti suprasti ligą ir gydymą man buvo labai svarbu, kad įsisąmoninčiau faktą, jog šios procedūros, šis gydymas man suteikia galimybę išlikti gyvam.
Tikrai laimingi galime būti tik supratę, kad dializė nėra blogis. Priešingai, mums pasisekė, kad šie gydymo būdai leidžia toliau gyventi su tais, kuriuos mylime, ir toliau daryti tai, kas mums patinka. Tai supratę, galime žengti kitą žingsnį. Dabar esu dėkingesnis už visus gerus dalykus savo gyvenime ir nebegaištu laiko skųsdamasis ir verkšlendamas.
Antras žingsnis – atrasti savo galimybes
Kam esu gabus? Ką aš iš tikrųjų mėgstu daryti? 2017 metų vasario mėnesį atidariau turizmo įmonę ir pirmą kartą gyvenime tapau savarankiškai dirbančiu asmeniu. Niekada to neplanavau daryti, tai tiesiog nutiko. Aš investavau daug pinigų siekdamas daryti tai, kas man labai patiko.
„Bet jei po kiekvienos dializės procedūros būnu pavargęs, ar aš iš viso galėsiu dirbti?“ – baimė dėl ateities privertė kelti sau aukštus reikalavimus. Reikalavau daugiau, nei man buvo įmanoma padaryti. Turiu jums prisipažinti: gyvenau nuolat nepatenkintas, nes nesugebėjau pasiekti užsibrėžtų tikslų. Tai nebuvo lengvas procesas, bet aš pradėjau suprasti, kad paprasčiausias kelias į priekį bus aiškių ir pasiekiamų tikslų nustatymas.
Pirmiausia įvertinau, kokias turiu savybes kaip specialistas. Tada pripažinau, kad bus dienų, kai būsiu nusivylęs. Išmokau sumažinti savo lūkesčius, kai iš anksto žinojau, kad man bus sunkiau pasiekti savo tikslus. Nuo tos akimirkos viskas pasikeitė. Nusprendžiau, kad tos dienos, kai man atliekama dializė, bus mano laisvadieniai, o dienos be procedūrų bus mano „geriausios“ dienos, kai reikės padirbėti dvigubai daugiau, norint kompensuoti dienas, kurias „praradau“ ilsėdamasis. Dėl to pajutau energijos antplūdį. Ėjau į darbą turėdamas tikslą ir su nauju entuziazmu bendravau su savo būsimais klientais. Rezultatas – pradėjau daugiau parduoti. Tikslai, kuriuos išsikėliau savo įmonei, pradėjo pildytis ir viskas pavyko daug geriau.
Leisti sau prisitaikyti prie realybės yra nepaprastai svarbu, norint gyventi laimingai ir sugebėti susitvarkyti su visais iškilusiais sunkumais.
Trečias žingsnis – susitelkimas ties dabartimi
Daugelis iš mūsų planuoja ateitį. Tai daryti yra normalu ir protinga, tačiau negalima pamiršti, kad mūsų gyvenimas vyksta dabar. Turėtume pažvelgti į susikurtus planus kitomis akimis, kad nepatektume į nesėkmės žabangas. Tai gali mus nublokšti atgal į neigimo stadiją. Jei susitelksime į dabartį, branginsime kiekvieną akimirką ir nešvaistysime laiko (ir dienų) būdami irzlūs patys ir keldami susierzinimą kitiems. Jei išliksime susitelkę dabartyje ir prisiminsime, kad gyvenimas vyksta dabar, džiaugsimės kiekviena pergale, pasiekę užsibrėžtą tikslą. Todėl pasijusime laimingesni. Mąstymas „aš gerai moku tai, ką darau“ suteikia gerovės ir meilės jausmą net atliekant paprasčiausius kasdienio gyvenimo veiksmus.
Ketvirtas žingsnis – priimti save, klysti, mokytis iš savo klaidų ir visada būti dėkingam
Savęs priėmimas leidžia pamatyti, kad galime viską pradėti iš naujo. Būtent tai ir yra dializė – naujas startas. Tenka pakeisti gyvenimą, įtraukiant dalyką, kuris leidžia mums gyventi toliau. Atsikratyti nevisavertiškumo jausmo, atsirandančio lyginant save su žmonėmis, kuriems nereikia išgyventi tų pačių dalykų, kuriuos darome mes, ir kuriems nereikia „leisti laiko pririštiems prie aparato“, yra vienas žingsnis link to, kad imtume save geriau vertinti. Tai gali turėti didžiulį poveikį – tiek darbe, tiek santykiuose su šeima, tiek kasdienėse situacijose, pavyzdžiui, vairuojant automobilį intensyvaus eismo metu. Kadangi procedūrų laikas atima dalį mūsų laisvalaikio, turime vertinti tą laiką, kai nesame procedūrose, ir gyventi dviem šimtais procentų!
Gyventi reiškia klysti, bet kartu ir tobulėti. Mes visi turėtume kuo geriau išnaudoti savo ribotas galimybes, kad taptume geresniais žmonėmis ir įkvėptume kitus, rodydami pavyzdį. Tai geriau, nei manyti, kad turime teisę skųstis viskuo aplinkui vien todėl, kad galbūt jaučiamės esą mažiau verti nei kiti. Tikrai nesame!
Būti dėkingam yra geriausias jausmas, kurį tik galime jausti. Už paprastus dalykus, taip pat už tuos, kuriuos buvo sunku gauti ir dėl kurių teko pakovoti. Būdami dėkingi mes sakome sau: esu nugalėtojas ir ši liga nebus pagrindinis veikėjas mano gyvenime.
Dabar jaučiuosi kaip nugalėtojas. Ar ir jūs norite būti nugalėtoju?